Naujienos

Ankstyvosios paauglystės iššūkiai.
Patarimai, padėsiantys tėvams suprasti savo augančius vaikus

Turbūt kiekvieno paauglėjančio vaiko tėvams kyla tam tikrų iššūkių ir klausimų. Dažnai šio laiko tėvai laukia nuogąstaudami, o jį lydi pasimetimas. Susitikime su Gedimino miesto mokyklos bendruomene psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė teigė, kad pirmiausia tėvai turėtų pakeisti savo pačių požiūrį ir atsisakyti tikėjimo mitu, kad paauglystė – baisus ar ypatingai sudėtingas laikas, kurio metu tėvai tampa nebereikalingi.

Mūsų mokyklos psichologė Alma Želvienė, apibendrinusi pokalbį su A. Kuriene, pasidalino keliais patarimais, padėsiančiais geriau suprasti savo augančius vaikus.

Kitokių tėvų poreikis

Paauglystė yra nuostabus ir be galo įdomus laikas, kelionė iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Jis nebūtinai turi būti nepaprastai sudėtingas. Netiesa ir tai, kad paaugliams tėvai tampa nesvarbūs. Tėvai vaikui išlieka svarbūs visą gyvenimą, tik pats bendravimo ir tėvystės būdas paauglystėje keičiasi.

Ko paaugliams tikrai nebereikia – tai mažų vaikų tėvų. Jiems reikia paauglių tėvų, galinčių diskutuoti apie moralę ir vertybes, brėžti ir išlaikyti aiškias ribas, bet tuo pačiu, gebančių atsižvelgti į paauglio nuomonę ir ją girdėti, skatinti savarankiškumą ir atsakomybę.

Tėvai, suprasdami, kad paauglystėje, kuri dabartiniais duomenimis baigiasi pasiekus maždaug 28 metų amžių, pagrindinis tikslas vaikui yra atsakyti sau į klausimą, kas aš esu, turėtų padėti jam pasiekti šį tikslą. Pasibaigus paauglystei žmogus turėtų gebėti įvardinti savo stiprybes ir silpnybes, atpažinti ir įvardinti savo ir kitų emocijas, mokėti tinkamai jas reikšti.

Signalai dėl elgesio pasikeitimo

Pagrindiniai ženklai, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį paauglio tėvai yra draugų rato pasikeitimas, staigus elgesio pasikeitimas ir laikas praleidžiamas virtualioje erdvėje.

Paaugliams labai svarbu patirti vienas kitą – stumdytis, juoktis kartu, krėsti „nesąmones“ ir visais kitais būdais pasitikrinti, kas jie yra. Jiems svarbu pajausti, kad yra čia, yra tarp kitų, turi savo vaidmenį ir vietą. To neįmanoma padaryti virtualioje erdvėje, todėl klaidinga manyti, kad draugai anapus ekrano atstoja gyvą kontaktą.

Neretai tėvai patys ekranų laiką paverčia vertybe skatindami ir bausdami tik ekrano laiku. Tokiu būdu siunčiame žinutę, kad tai yra svarbiausias dalykas, kurį galima gauti ar netekti. Pasauliniai tyrimai rodo, kad vaikai pirmu pasirinkimu kaip apdovanojimą įvardina ryšį ir laiką su tėvais. Tad nereikėtų to pamiršti ieškant kūrybiškų idėjų apdovanojimui ir aiškių susitarimų dėl pasekmių. Ekrano laikas turėtų būti stabilus, su paaugliu sutartas laikas, kuris skaičiuojamas pagal tai, kiek laiko lieka dienoje nuo visų kitų dienos užsiėmimų – laiko mokykloje ir mokantis, būrelių, laiko su draugais, vakarienės, bendravimo su šeima ir kitų užsiėmimų.

Ekrano laikas neturėtų pakeisti kažkurios gyvo gyvenimo dalies. Visgi, jei pastebite, kad jūsų vaikas vietoj realaus gyvenimo mieliau renkasi laiką prie ekranų, neturi kitų interesų, turėtumėte susirūpinti ir ieškoti pagalbos šiam sunkumui spręsti.

Lygiavertis santykis tarp vaikų ir tėvų

Paauglystėje santykis su vaiku tampa vis labiau lygiavertiškas, discipliną ir nurodymus keičia susitarimai ir argumentų kalba, diskusijos. Ir to laiko diskutuojant, tariantis, kalbinant ir išgirstant paauglį jam labai reikia. Ypatingai svarbu, kad paaugliui ne tik aiškintume, bet ir savo pavyzdžiu rodytume, kaip gebame įvardyti savo būsenas ir emocijas, kokius elgesio būdus naudojame sunkumams įveikti. Paauglys ne tik girdi, bet ir mato.

Norint prakalbinti paauglį svarbiausia į pokalbį eiti nuoširdžiai ir atvirai. Jei jums, kaip tėvams neramu, nebijokite to pasakyti, jei nemalonu, pasakykite, kad nemalonu. Turite būti pasiruošę, kad paauglys gali neturėti daug žodžių įvardinti savo jausmams ar mintims arba, kaip tik, apibers jus lavina savų argumentų. Gali būti , kad paauglys nenorės kalbėtis, tokiu atveju svarbu pasakyti, kad būsite šalia tada, kai reikės ir lauksite, kai jis norės pasikalbėti. Pasitikėjimo atmosferą kuria ne moralai ir pamokymai, o išklausymas ir bandymas suprast neteisiant. Ne mažiau svarbu vaikui parodyti ir kito žmogaus perspektyvą, kurią paaugliams kartais sunkiau pamatyti ir suprasti.

Paaugliai jaučiasi svarbūs, kai jų klausomasi, kai jų nuomonė ar patarimai priimami, kaip reikšmingi, kai jie dalyvauja priimant sprendimus. Tėvams reikia išmokti pasitikėti paaugliu, leisti jam bandyti, suteikti laisvių ir atsakomybių, bet tuo pačiu nebijoti nubrėžti ribas, jei paaugliui su tomis laisvėmis ir atsakomybėmis kol kas pačiam susitvarkyti nepavyksta.

Paauglystė yra kelias iš norų į atsakomybių karalystę. Paauglys gali nenorėti daryti tam tikrų dalykų, bet viskas, ko reikia tėvams, tai suprasti ir pasakyti: „Suprantu tave ir gaila, kad šiandien turėsi tai daryti be noro, tau gali būti sunki diena, bet štai tau saldainis, bučkis ir tikiu, kad susitvarkysi“.

Paauglystėje paauga visi, tiek vaikai, tiek tėvai. Suprasdami, kas ir kodėl vyksta, šį augimą galime priimti kaip dovaną. Dovaną užauginti žmogų.