Naujienos
Paauglys nori daugiau laisvės, bet tai nereiškia, kad jam nebereikia suaugusiojo
Perėjimas iš pradinės mokyklos į progimnaziją – svarbus etapas vaiko gyvenime. Keičiasi ne tik mokymosi aplinka, bet ir kasdienės atsakomybės, santykiai su mokytojais, draugais bei tėvais. Vaikas siekia vis daugiau savarankiškumo, tačiau kartu jam vis dar reikia suaugusiojo palaikymo. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp laisvės ir ribų? Kodėl svarbu leisti vaikui klysti ir kaip išsaugoti artimą ryšį paauglystėje? Apie tai kalbamės su progimnazijos ir ugdymo vadove Gintare.

– Perėjimas iš ketvirtos į penktą klasę neretai kelia nerimą ir vaikams, ir jų tėvams. Kodėl šis etapas toks svarbus?
Kalbėdamasi su ketvirtokų tėvais prieš vaikams pereinant į penktą klasę, visada kviečiu turėti realistiškų lūkesčių. Tai nereiškia, kad reikia nusiteikti sunkumams ar tikėtis, jog bus blogai. Tačiau svarbu suprasti, kad pokyčiams reikia laiko ir nebūtinai nuo pirmos dienos viskas klostysis sklandžiai.
Pradinėje mokykloje vaiką dažniausiai lydi vienas pagrindinis mokytojas, kuris gerai pažįsta klasę, jos kasdienybę ir padeda vaikams susigaudyti įvairiose situacijose. Progimnazijoje viskas keičiasi: daugėja mokytojų, mokomųjų dalykų, atsakomybių, o kartu ir lūkesčių vaiko savarankiškumui.
Vaikas galbūt jau pats grįžta namo, turi prisiminti, ką susidėti į kuprinę, susiplanuoti namų darbus, pasiruošti skirtingoms pamokoms. Suaugusiesiems tai gali atrodyti nedideli pokyčiai, tačiau vaikui jie susideda į visiškai naują, dar nepažįstamą kasdienybę.
Todėl labai svarbu duoti vaikui laiko prisitaikyti ir nesitikėti, kad savarankiškumas atsiras savaime vien todėl, kad jis tapo penktoku.
– Paauglystėje dažnai girdime: „Aš jau didelis, galiu pats.“ Tačiau ar vaikas iš tiesų pasiruošęs viską spręsti savarankiškai?
Čia ir slypi vienas įdomiausių paauglystės prieštaravimų. Vaikas nori, kad su juo būtų elgiamasi kaip su suaugusiuoju, nori daugiau laisvės, teisės rinktis ir priimti sprendimus. Tačiau tuo pat metu jam vis dar labai reikia suaugusiojo.
Ir tai visiškai natūralu. Vaikas tik mokosi savarankiškai spręsti problemas, planuoti laiką, numatyti savo veiksmų pasekmes, valdyti emocijas ir prisiimti atsakomybę. Šie gebėjimai neatsiranda per vieną dieną ar peržengus tam tikrą amžiaus ribą.
Man atrodo, kad suaugusiesiems labai svarbu suprasti vieną dalyką: vaiko noras būti savarankiškam dar nereiškia, kad jis jau turi visus tam reikalingus įgūdžius.
Mūsų vaidmuo – padėti tuos įgūdžius išsiugdyti, o ne tikėtis, kad vaikas jau viską moka.
– Kaip tėvams atrasti pusiausvyrą tarp pagalbos vaikui ir atsakomybės perdavimo?
Manau, kad sunkumų kyla abiem kraštutiniais atvejais: kai suaugusiojo pagalbos yra per mažai ir kai jos tiek daug, kad vaikui nebelieka galimybės pačiam mokytis prisiimti atsakomybę.
Kartais girdime: „Jis jau didelis, pats turi viską susitvarkyti.“ Tačiau tokiu atveju galime palikti vaiką vieną su užduotimis, kurias atlikti jis dar tik mokosi.
Kitas kraštutinumas – kai tėvai kasdien patikrina kuprinę, primena visas užduotis, seka kiekvieną atsiskaitymą, o vaikui ką nors pamiršus skuba į mokyklą atnešti reikalingų daiktų. Tokiu būdu, nors ir vedami geriausių ketinimų, kartais atimame iš vaiko galimybę suprasti, už ką jis pats yra atsakingas.
Tarkime, vaikas atliko namų darbą, tačiau pamiršo įsidėti sąsiuvinį. Žinoma, ir jam, ir tėvams gali būti apmaudu, kad įdėtos pastangos nebuvo įvertintos taip, kaip tikėtasi. Tačiau jeigu kiekvieną kartą skubėsime išgelbėti situaciją, kada vaikas išmoks pasiruošti kitai dienai?
Svarbu suprasti, kad mūsų tikslas nėra apsaugoti vaiką nuo kiekvienos nesėkmės. Mūsų tikslas – išmokyti jį su sunkumais susitvarkyti.
– Vadinasi, kartais vaikui reikia leisti suklysti?
Tikrai taip. Klaidos yra natūrali mokymosi dalis. Žinoma, kalbame apie situacijas, kuriose pasekmės yra saugios ir atitinka vaiko amžių bei galimybes.
Jeigu vaikas kažką pamiršo, ne taip susiplanavo laiką ar nepasiruošė pamokai, nebūtinai turime iš karto skubėti taisyti situacijos. Kartais daug vertingiau vėliau kartu aptarti, kas nutiko ir ką kitą kartą būtų galima padaryti kitaip.
Svarbiausia, kad klaida netaptų priežastimi gėdinti ar kaltinti vaiką. Ji turėtų tapti galimybe mokytis.
Pavyzdžiui, galime kartu susikurti vakaro rutiną: peržiūrėti rytojaus tvarkaraštį, aptarti, kokių priemonių reikės, ir paskatinti vaiką pačiam susidėti kuprinę. Iš pradžių galbūt reikės priminimų, bendro patikrinimo, tačiau ilgainiui vis daugiau atsakomybės galime perduoti pačiam vaikui.
Savarankiškumas auga palaipsniui. Tai procesas, kuriame suaugusysis iš pradžių padeda daugiau, o vėliau sąmoningai atsitraukia, leisdamas vaikui išbandyti savo jėgas.
– Kalbame apie didesnę laisvę ir savarankiškumą. O kokią vietą paauglio gyvenime turėtų užimti ribos?
Labai svarbią. Kartais klaidingai manoma, kad suteikti vaikui daugiau savarankiškumo reiškia mažiau taisyklių ar kontrolės. Tačiau iš tiesų aiškios ribos vaikui suteikia saugumo.
Kai vaikas žino, ko iš jo tikimasi, kokie yra susitarimai ir kas nutiks jų nesilaikant, jam lengviau orientuotis. Ribos padeda suprasti ne tik tai, kas leidžiama, bet ir kokia atsakomybė ateina kartu su laisve.
Vis dėlto ribos veikia tik tada, kai jos nuoseklios ir kai patys suaugusieji laikosi savo žodžio.
Todėl visada kviečiu tėvus nežadėti to, ko negalės įgyvendinti, ir negrasinti neįmanomomis bausmėmis. Pavyzdžiui, pasakymai „Jeigu viskas bus gerai, rytoj važiuosime į Disneilendą“ arba „Dabar negausi Kalėdų dovanų“ retai padeda susitarti dėl konkretaus elgesio.
Priešingai, ilgainiui tokie pažadai ar grasinimai gali sumenkinti suaugusiojo patikimumą.
Daug prasmingiau susitarti dėl mažų, aiškių ir įgyvendinamų žingsnių. Vaikui svarbu matyti, kad suaugusiojo žodžiais galima pasitikėti, o susitarimai galioja ne tik tada, kai mums patogu.
– Paauglystėje vis svarbesni tampa draugai ir bendraamžiai. Kaip šiame etape išsaugoti artimą ryšį su vaiku?
Paauglystėje draugų pasaulis natūraliai tampa vis svarbesnis. Vaikai daugiau laiko nori praleisti su bendraamžiais, jiems svarbi draugų nuomonė, priklausymo grupei jausmas. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad tėvai ar kiti suaugusieji tampa nebereikalingi.
Priešingai, manau, kad šiame etape ypač svarbu, jog vaikas savo gyvenime turėtų bent vieną suaugusįjį, kuriuo besąlygiškai pasitiki. Žmogų, į kurį gali kreiptis, kai sunku, kuriam gali papasakoti apie savo nesėkmes, abejones ar netinkamus sprendimus ir žinoti, kad pirmiausia bus išklausytas, o ne pasmerktas.
Kartais tas žmogus yra mama ar tėtis, kartais – mokytojas, klasės vadovas ar mentorius.
Man atrodo, kad labai svarbu vaikui parodyti: net jeigu suklydai, net jeigu pasielgei netinkamai, mūsų ryšys dėl to nenutrūksta. Galime kalbėtis apie pasekmes, atsakomybę, ieškoti sprendimų, tačiau vaikas turi žinoti, kad neliks vienas.
– Kiek svarbus mokytojo ar mentoriaus vaidmuo šiame vaiko augimo etape?
Manau, kad jis gali būti labai reikšmingas. Mokykla nėra vien vieta, kurioje vaikas įgyja akademinių žinių. Čia jis mokosi kurti santykius, spręsti konfliktus, pažinti save, priimti sprendimus ir suprasti, kokiu žmogumi nori tapti.
Todėl mokytojo vaidmuo neapsiriboja vien dalyko mokymu. Kartais vaikui labai reikia žmogaus, kuris jį pastebėtų, išklausytų, padrąsintų ar tinkamu metu pasakytų svarbų žodį.
Iš savo patirties žinau, kad tokie ryšiai gali išlikti svarbūs net ir baigus mokyklą. Kartais parašo buvę mokiniai ir primena pokalbį, patarimą ar situaciją, kuri jiems tuo metu buvo reikšminga. Galbūt suaugusiajam tai buvo tik trumpas pokalbis, tačiau vaikui jis galėjo turėti didelę prasmę.
Tai man visada primena, kokią didelę įtaką vaikui gali turėti patikimas, juo tikintis suaugusysis.
– Ką labiausiai norėtumėte priminti tėvams, kurių vaikai žengia į paauglystę?
Norėčiau priminti, kad augantis vaiko savarankiškumas neturėtų reikšti mažėjančio mūsų dėmesio ar ryšio.
Kartais sakome: „Jis jau didelis.“ Tačiau ši frazė neturėtų reikšti „Dabar turi susitvarkyti vienas.“
Vaikui reikia mūsų pasitikėjimo, bet kartu ir suaugusiojo, kuris padėtų suprasti atsakomybę, primintų susitarimus, nustatytų aiškias ribas ir išklausytų tada, kai nepavyksta.
Auginti savarankišką žmogų nereiškia viską padaryti už jį. Tačiau tai nereiškia ir palikti jį vieną su visais iššūkiais.
Man atrodo, kad svarbiausia mūsų, suaugusiųjų, užduotis – pamažu suteikti vaikui daugiau laisvės, kartu išliekant šalia. Kad jis galėtų bandyti, klysti, mokytis, augti ir visada žinotų, jog turi į ką atsiremti.

